V.Šarakauskas/E.Černiausko nuotr.

„Karjerą pradėjau turbūt nuo žemiausio laiptelio – Lietuvos studentų krepšinio lygos. Kol studijavau, žaidžiau studentų komandoje. Po to perėjau į tuometinę Lietuvos krepšinio A lygą, „Perlo“ komandą.

Po dvejų metų pavyko prasimušti į Vilniaus „Sakalus“. Iš „Sakalų“ dar vienas laiptelis aukštyn – į „Šiaulius“. Štai čia dabar ir esu“, - pasakojo Vilniuje gimęs, augęs ir mokslus baigęs V. Šarakauskas.

Vaikystėje krepšinio treniruočių nelankei?

Lankiau, bet taip sporto mokyklos ir nebaigiau, nes vyresnėse klasėse savo ateitį siejau su mokslais. Tačiau taip susiklostė, kad įstojęs į universitetą norėjau aktyvesnės veiklos, priėmė į komandą ir savaime „užsikabinau“ už krepšinio, neblogai sekėsi, patiko. Dabar iš to gyvenu. Kol galėsiu, tol žaisiu.

Kurie metai buvo geriausi tavo karjeroje?

Neabejotinai geriausias buvo praėjęs sezonas. Iškovojau pirmuosius titulus – Lietuvos, Baltijos krepšinio lygos medalius.

Ar esi turėjęs rimtų traumų?

Rimtų traumų neturėjau, nesu praleidęs daugiau nei kelias varžybas.

Ar esi laimingas Šiauliuose?

Dėl krepšinio – be abejo, viskas gerai. Šaunūs buvo praėję metai. Tikiu, kad ne blogesni bus ir šitie. Miestas man patinka. Čia gerai jaučiasi mano šeima. Vaikai lanko darželį. Ko daugiau reikia? Viskas liuks.

Po sėkmingo praėjusio sezono iš kitų komandų sulaukei daug pasiūlymų?

Turėjau keletą kvietimų, tačiau nenorėjau laukti ir vasaros pabaigoje nusprendžiau priimti „Šiaulių“ pasiūlymą, jis buvo geriausias.

Šiemet buvai kviečiamas į šalies rinktinės stovyklą. Kokie įspūdžiai?

Įspūdžiai labai geri, labai gera atmosfera. Patiko treneriai, žaidėjų darbas, jų pastangos. Vasarą žaidėme su geromis komandomis. Kovojome su Kinijos rinktine, kuri žaidė pasaulio čempionate.

Patekti į galutinį dvyliktuką mažai tikėjausi. Kandidatų sąrašas buvo labai didelis ir, manau, kad man antroji šalies rinktinė buvo lubos. Iš tų, kurie buvo antrojoje rinktinėje, pasaulio čempionate daugiau žaidė tik Renaldas Seibutis. Mano manymu, jis pasirodė gana gerai.

Kodėl krepšinis Lietuvoje — antroji religija?

Prieš šešiasdešimt septyniasdešimt metų lietuviai laimėjo skambių pergalių. To ir reikia krepšiniui – motyvo. Pergalės užkabino, o savo darbštumu jas ir pasiekiame.

Kodėl šiemet „Šiauliai“ buksuoja?

Nauja komanda, nauji žmonės. Visi lyderiai išėjo. Juos ne taip lengva iš karto pakeisti. Atėjo žmonės, neturintys tiek patirties. Geriau sužaidžiame prieš silpnesnes komandas, prasčiau – prieš stipresnes. Viskas lyg ir dėsninga. Pergalių norisi visiems, bet reikia kantrybės.

Kaip vertini naujokų žaidimą?

Aiškaus lyderio neturime. Matyt, reikia laiko, kiekvienas turi šansų. Visi noriai dirba.

„Šiaulius“ neseniai paliko amerikietis Džeisenas Heringas. Kodėl jis nepritapo?

Kitoks krepšinis, kita kultūra. Jam sunku suprasti kalbą, ko iš jo nori treneris, prisitaikyti. Galbūt ir jo lygis nėra toks aukštas, kad galėtų lengvai žaisti. Čia Lietuva, čia visi moka žaisti krepšinį. Manau, jis tą suprato.

„Šiauliai“ ketina pasipildyti aukštaūgiais. Ar nebijai, kad žaisi mažiau?

Jeigu būsiu vertas žaisti keturiasdešimt minučių, treneris manęs nesodins ant suolo. O pastiprinimo taip, kaip ir sirgaliai, treneriai, taip ir aš laukiu. Kuo bus geriau komandai, tuo geriau ir man.

Kaip pats vertini savo žaidimą?

Galėtų būti geresnis. Tobulėti visada yra kur. Jaučiuosi silpnas (juokiasi – red. past.).

Po „Šiaulių“ mačo su Rygos VEF, Latvijos komandos treneris Rimas Kurtinaitis tave pavadino „tyliuoju lyderiu“. Visada buvai toks ramus?

Sunku pasakyti, bet turėjau toks būti. Nebuvau išskirtinis, savo karjerą pradėjau nuo žemiausios grandies. Kiekvienoje komandoje turi išsikovoti savo vietą. Tikiuosi, kad laiptelis po laiptelio kylu aukštyn. Nežinau, kaip čia įvardyti – tylusis lyderis ar ne.

Antanas Sireika – ko gero, žinomiausias tave treniravęs treneris. Palygink jį su kitais.

Sireika daug dėmesio skiria žaidėjų psichologijai. Jo taktinės gudrybės, kaip ir kiekvieno trenerio, skiriasi. Tačiau labiausiai krito į akį tai, kad Sireika daug dėmesio skiria bendravimui su žaidėjais, jų nuteikimui ne tiek žaidimo, kiek jų minčių analizei.

Žaidimo braižas taip pat šiek tiek kitoks, nei kitų trenerių. Kiekvienas treneris turi savo žaidimo filosofiją.

Pernai po tavo lemiamo metimo BBL finaliniame ketverte kilo skandalas – latviai padavė protestą dėl tavo paskutinio metimo. Kaip manai, ar pataikei laiku?

Sunku pajausti tas šimtąsias sekundės. Kai liečiau kamuolį, buvo toks jausmas, kad pavėlavau. Tačiau po metimo iškart pažiūrėjau į teisėjus ir jie vienareikšmiškai rodė, kad metimas įskaitytas. Tai kur teisybė, sunku pasakyti.

Kokia laimingiausia gyvenimo akimirka?

Vaikų – dukters ir sūnaus – gimimas yra pergalė, jei tai galima taip įvardyti. Tai kur kas vertingiau, nei krepšinio laimėjimai.

Koks jausmas, kai po tavo triuškinančių dėjimų sugriaudžia visa Šiaulių arena?

Dėjimai labai reti. Kuo daugiau žiūrovų, tuo jausmai šiltesni, malonesni.

Ar turi savo idealą?

Neturiu, bet jei reiktų įvardyti, galbūt tai būtų Arvydas Sabonis.

Ar turi prietarų, ritualų prieš rungtynes?

Nesu labai prietaringas, bet aikštelėje prieš rungtynes nesisveikinu su teisėjais. Visi žaidėjai eina sveikintis, o aš ne. Aikštelėje man jie ne draugai.

Ar domiesi kitu sportu?

Pirmas numeris – futbolas. Pats labai mėgstu žaisti futbolą. Vasarą dažnai žaidžiu. Žiūriu sporto laidas, olimpiadas, lengvosios atletikos čempionatus, teniso varžybas. Jeigu turiu laisvo laiko, visada įsijungiu sporto kanalą.

Kaip mėgsti leisti laisvalaikį?

Laisvalaikį tenka praleisti su vaikais. Ne tiek jo daug turiu, o šeimai irgi reikia skirti laiko.

Ar norėtum, kad sūnus ir dukra pasektų tėvo pėdomis?

Taip. Dukra nebūtinai, bet sūnų skatinsiu žaisti krepšinį. Man patiko tai daryti, tikiuosi, patiks ir jam.

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:
Apsaugos kodas:*

Susiję straipsniai:

• „Šiauliai“ iškopė į turnyro Olandijoje finalą
• „Šiaulių“ žaidėjas pagerino 56-is metus gyvavusį įvarčių rekordą
• „Šiauliai“ atsisveikino su A. Sireika
• „Šiauliai“ sugrąžino intrigą mažajame LKL finale
• „Žalgiriui“ – skambus antausis Šiauliuose (statistika)