 Tito Vilanova Savo charakteriu T. Vilanova idealiai papildo, o, jei reikia, ir nusveria pagrindinį Katalonijos ekipos strategą. Ypač dabar, kai prieš jų vadovaujamą komandą rikiuojamos sustiprintos aklinos gynybos linijos, o „Barca“ sezono pradžioje vis ilgiau ieško kelių prie varžovų vartų.
T. Vilanova ieško problemų sprendimo būdų ir niekada nevengia aštresnių žiniasklaidos atstovų klausimų. Su Katalonijos klubo vyriausiojo trenerio asistentu kalbėjosi dienraščio Sport.es žurnalistai. - Ar radote formulę, padedančią įveikti aklinai besiginančius varžovus? Man, kaip ir jums, labiau patiktų atviras futbolas. Būtų smagu, jei priešininkai nebijotų atakuoti, tačiau suprantu, jog per pastaruosius metus „Barca“ pelnė tokios reputaciją, kad varžovai užsidaro į akliną gynybą ir laukia progų. Daugelis komandų sutankina gynėjų gretas savo baudos aikštelėje, aršiai atsimušinėja ir tikisi išnaudoti mūsų futbolininkų klaidas. Kartais Fortūna jiems nusišypso. Anksčiau prieš „Barcą“ nebūdavo žaidžiamas toks ultra gynybinis futbolas. Tuomet „Barca“ dar nebuvo pelniusi dabartinės reputacijos ir varžovai būdavo gerokai drąsesni. - Kai kurios komandos, pasirinkusios gynybinį futbolą, pasiekė savo tikslą – „Inter“, „Hercules“, „Rubin“... „Inter“ Barselonoje pralaimėjo ir vos neiškrito iš Čempionų lygos... Žinoma, kai kurios komandos pasiekė savo tikslus, tačiau tik kai kurios. Daugelis varžovų prieš mus taip ir neatsilaikydavo. - Ar varžovai verčia „Barcą“ ieškoti kitokių sprendimų? Taip. Žinoma. Naujų sprendimų kiekviename naujame sezone. Iš pradžių varžovus nustebindavome aktyviu spaudimu jų aikštės pusėje. Jie mėgindavo bent pereiti vidurio liniją, o mes perimdavome kamuolį jų baudos aikštelės prieigose ir iš karto kurdavome pavojingus momentus. Tačiau nereikia pamiršti, kad varžovai taip pat analizuoja mūsų žaidimą ir ieško jam priešnuodžių. Mes pajutome, kad aktyvus spaudimas jau nebėra toks efektingas kaip anksčiau. Teko ieškoti kitokių taktikų. Greitai įžaidžiame kamuolį, atliekame daug perdavimų. Mes taip pat tobulėjame. Prieš kiekvieną komandą, net ir labai gerai besiginančią, galima rasti efektyvių puolimo būdų. Žaidėjai turi iš anksto žinoti, kaip sėkmingai įveikti varžovų pasipriešinimą, taip pat nereikia bijoti interpretuoti aikštėje. - Žaidėjams tenka daug mokytis? „Barcelona“ jaunimo akademijos auklėtiniai yra pranašesni prieš futbolininkus, atėjusius iš kitų klubų. Jie net tik gerai žaidžia, bet ir moka džiaugtis futbolu. Jie nemano, kad tai yra sunkus dirbas. Canteros auklėtiniai moka išnaudoti laisvas erdves, įbėga į jas patys ar perduoda ten kamuolį, nes žino, kad ten tuoj pat atsidurs kažkas iš komandos draugų. Mūsų puolėjams sunkiau, nes jiems paliekama daug mažiau erdvės. Anglijoje ar Italijoje tarp gynėjų ir vartininko būna daugiau erdvės, kitų komandų puolėjai gali naudotis didesniais jiems paliekamais laisvais plotais, juos dengia mažiau gynėjų. Prieš „Barcą“ dažniausiai žaidžiama susispaudus, kuo mažesniame plote sugrūdus kuo daugiau žaidėjų. Ne kiekvienas žaidėjas moka įveikti tokią gynybą. Tam reikia specifinių savybių. Vien technikos ar greičio nepakanka, reikia turėti dar ir aukščiausią perdavimų kultūrą, improvizatoriaus talento. Pedro Rodriguezas, Lionelis Messi, Davidas Villa ar Bojanas Krkičius turi reikiamus sugebėjimus ir jie gali aikštėje padaryti daugiau, nei kituose klubuose žaidžiančios aukščiausio lygio žvaigždės. - Kokių taktinių naujovių ėmėtės šiemet? Šiame sezone gynybinio plano saugai ėmė žaisti arčiau savų vartų. Tai nereiškia, kad daugiau žaidėjų ėmėsi išskirtinai gynybinių funkcijų. Kai atraminis saugas atsitraukia prie vidurio gynėjų, abu krašto gynėjai pasislenka arčiau varžovų vartų. Saugai, matydami, kad varžovų gynyba flanguose ištampoma, dažniau veržias aikštės viduriu. Lionelis Messi tampa netikru centro puolėju. Žaidėjai nuolat keičiasi pozicijomis, jie čia pat gali pasirinkti 6 ar 7 įvairius taktinius žaidimo variantus. Ir visa tai galime išbandyti per 90 minučių. Išmokome greičiau keisti žaidimo taktiką ir išsidėstymą. Tai nėra lengva, nes vos tik pasikeičia taktika, keičiasi ir kiekvieno žaidėjo vaidmuo bei užduotys. - Kalbate taip, lyg rikiuotumėte figūras šachmatų lentoje... Šiuolaikiniame futbole sunku kurti. Aklai gintis ir apsiriboti tik priešininko žaidimo ardymu yra daug lengviau. Taip yra ne tik futbole, gyvenime taip pat kurti yra sunkiau, nei griauti. Mus varžovai beveik kiekvienose rungtynėse verčia kurti, o patys dažniausiai apsiriboja tik ardymu. - Jeigu Jums pačiam tektų žaisti prieš „Barcą“, kokią taktiką pasirinktumėte? Priklauso nuo to, kokius žaidėjus turėčiau. Jeigu mano komandoje būtų pakankamai aukšto meistriškumo žaidėjų, neužsidaryčiau gynyboje, o juo labiau – savo baudos aikštelėje. Suprantu, kad aklai besigindamas padarysiu lemtingą klaidą. Laukdamas varžovo klaidos, kad ją išnaudočiau, turiu mažiau galimybių laimėti, nei pats kurdamas progas. - Kiek laiko dabartinė „Barcos“ sudėtis dar galės taip žaisti? Dar ilgai... Juk kalbame apie daugelį žaidėjų, kurių amžius yra 22-23 metai. Lionelis Messi, Gerardas Pique, Sergio Busquetsas, Pedro, Andresas Iniesta dar yra jauni žaidėjai. Dani Alvesas taip pat dar nėra veteranas. Kiti futbolininkai, nors ir yra vyresni, tačiau nesiruošia nusileisti jaunimui bei planuoja karjeras mūsų komandoje keleriems metams į priekį. Jeigu išliks sveika konkurencijos dvasia, jei išsaugosime motyvaciją, galėsime atlikinėti tik kosmetinius pakeitimus. Galėsime neskubėdami ieškoti žaidėjų, kurių žaidimo stilius mums tinkamas ir kuriems nereikėtų ilgos bei sudėtingos adaptacijos. - Kokia trenerių įtaka komandos žaidimui? Mes tiesiogiai atsakingi už ekipos žaidimą 80 metrų aikštės plote nuo mūsų galinės linijos. Tačiau, kai iki varžovų vartų lieka 25 ar 30 metrų, didesnę įtaką turi ne trenerių schemos, o individualus žaidėjų meistriškumas. - Ar „Barca“ žaidžia kitokį futbolą, nei likusios komandos? Nežinau jokios kitos komandos, kuri 95 proc. sužaistų rungtynių turėtų iniciatyvą, diktuotų savo sąlygas, išlaikytų neginčijamą persvarą. Dažniausiai „Barca“ žaidžia varžovų aikštės pusėje, atakuoja didelėmis pajėgomis ir žaidėjams tenka susitaikyti, kad jiems nebus palieka daug laisvo ploto manevruoti. Jie dengiami iš arti, dažniausiai – kelių varžovų iš karto. Tenka atlikti daug trumpų perdavimų, daug judėti be kamuolio. - Kodėl taip nežaidžia kiti klubai? Tokiu stiliumi „Barca“ žaidžia daug metų. Pas mus susirinko žaidėjai, kurie išskirtinai tinka šiam stiliui. Nežinau, ar jie taip pat puikiai žaistų kitur. Beje, puikiai kitur žaidžiantis žaidėjas ne visada tinkamai pritaptų „Barcoje“. Jei turi gerus žaidėjus, gali bet kuriame klube žaisti gražų futbolą. Nesakau, kad įmanoma nukopijuoti „Barcos“ stilių. Gynyboje ar aikštės viduryje galima mėginti žaisti taip, kaip žaidžia „Barcelona, tačiau aš jau minėjau: kai iki varžovų vartų lieka 25 metrai, daugiau lemia žaidėjų meistriškumas ir individualios jų savybės. - Kartais žaisdavote taip, kad rungtynės virsdavo spektakliu. Ar įmanoma nuolatos žaisti taip gerai, kad futbolas virstų menu? Mes visada stengiamės žaisti kuo geriau ir kuo gražiau. Kartais rezultatą lemia nedidelės detalės, tačiau sutinku, kad kai kuriose rungtynėse žaidimas virsdavo menu. Patys prisimenate tokius mačus. Kai komandos laukia svarbios rungtynės, o sezono kalendorius leidžia futbolininkams laiku pasiekti geriausią formą, galime pademonstruoti aukščiausio lygio futbolą ir prieš mus niekas neatsilaikys. Gerai sužaidžiame daugumą rungtynių. Mes pripratome prie aukščiausios kokybės futbolo. Priprato ir sirgaliai, žiniasklaida. Todėl reikalavimai mums – milžiniški. Vien nugalėti nebeužtenka. Nuolat jaučiame milžinišką spaudimą, tačiau praeities titulai, ankstesnysis gražus futbolas turėtų būti pamiršti ir netapti papildomu spaudimo svertu. - Ar šiuo metu komanda ir klubas išgyvena aukščiausią pakilimą? Tai galėsime įvertinti tik kada nors vėliau. Per trumpą laiką sužaista tiek gražių rungtynių, kad jos tampa kasdienybe. Kaip ir nuolatos iškovojami titulai. Mes stengiamės ir toliau išlaikyti tokį pat aukštą lygį, norime, kad pergalių serija nesibaigtų. To nori klubo vadovybė, sirgaliai ir patys žaidėjai. Tačiau titulai ir pergalės nėra svarbiausias tikslas. Žaidėjams teigiame, kad jei jie žais gerai, titulai atkeliaus patys. - Ar be Pepo ir Tito „Barca“ gali likti tokia pati? Esu įsitikinęs, kad net ir atėjus kitam treneriui, naujoms idėjoms ir kitokiam požiūriui į žaidimą, nedaug kas pasikeistų. Klubo vadovybė ir sirgaliai tiesiog nesuprastų ir nevertintų kitokios žaidimo filosofijos. Pakeisti stiliui reikia labai daug laiko. Žinau, kad ir tada, kai Pepo nebus, „Barca“ kovos dėl titulų ir skins pergales žaisdama gražiai. Nežinau, ar ji žais taip pat, ar geriau, ar blogiau, laimės vienus ar kitus titulus, tačiau aš tikrai žinau – ji visada kovos tik dėl pergalės. - Kur trenerių nuopelnas? Svarbiausia yra žaidėjų meistriškumas. Turėdami kitokius žaidėjus, nebūtume tiek laimėję. Ir toliau stengiamės juos motyvuoti, nors tai sunku padaryti: futbolininkai jau laimėjo kalnus trofėjų. Stengiamės nuspėti, kas mūsų laukia ateityje. Ne, ne tolimoje tolimoje, o prieš kiekvienas rungtynes. Žaidėjams sakome: "Jei jie darys taip, tai mes – šitaip"; "Jei jie imsis to, jūs elkitės taip". Tačiau net ir numatę visas smulkmenas, netgi sudarę idealų žaidimo planą, negalime patys laimėti rungtynių – tai turi padaryti aikštėje esantys futbolininkai. Mes jiems tik padedame. J. Guardiola tuo ir skiriasi nuo daugelio mano pažįstamų trenerių, kad moka analizuoti žaidimą jam jau vykstant. Žinau daug strategų, kurie sudaro žaidimo schemas ir jų jau nebegali pakeisti. Pepas stebi žaidimą, analizuoja, pasišaukia žaidėją ir sugeba pertvarkyti visą komandą. Arba, pavyzdžiui, per pertrauką visiškai pakeičia žaidimo planą. Tačiau noriu darsyk pabrėžti - tik geri žaidėjai sugeba aikštėje įgyvendinti trenerių planus. - Kiekviena pergalė ir iškovotas titulas tampa papildomu spaudimu komandai? Taip jau yra. Laimėjome 8 iš 10 įmanomų titulų. O mums sakoma: „Aštuonių taurių yra mažai. Turite laimėti visas dešimt“. Pastebėjau, kad daug kas jau nesidžiaugia iškovotomis pergalėmis ir netgi laimėtais titulais... o tik juos skaičiuoja. Dalis sirgalių nevertina pergalių ir nebemoka džiaugtis titulais taip, kaip anksčiau. - Koks Jūsų vaidmuo šiame projekte? Buvau įsitikinęs, kad teisę treniruoti „Barcą“ gali turėti tik labai nusipelnęs treneris, jau padaręs puikią karjerą ir turintis idealią biografiją. Na, dar gali būti padaryta išimtis tokiems, kaip Pepas – iš pagarbos jo nuopelnams. Aš negalėčiau būti „Barcos“ treneriu. Stengiuosi padėti J. Guardiolai. Matau, kad jis – aukščiausio lygio specialistas, mokantis savo idėjas išaiškinti žaidėjams ir juos įkvėpti. Tai duota ne kiekvienam. Aš tik stengiuosi padėti vyriausiam treneriui ir tuo pat metu mokausi iš jo. Tačiau niekada netyliu, jei manau, kad jis kažką daro ne taip. Pepas savaip supranta futbolą. Jis žino, kad ne viską galima kontroliuoti. Juk ne visi žaidėjai vienodai apdovanoti talentu. Vieni pasižymi vienomis savybėmis, kiti – kitomis. J. Guardiola moka dirbti su futbolininkais, juos įkvepia ir panaudoja tai, ką jie moka geriausiai. Treneriui padeda beveik 20 žmonių štabas, kuris analizuoja varžovus ir „Barcos“ žaidėjus, rūpinasi jais. - Ar įstrigo kokia nors frazė ar gestas, padėję įsisąmoninti, kokių aukštumų pasiekėte? Daug žmonių po rungtynių reiškia savo nuomonę... Didžiausias pagyrimas man būna, kai klausiama, kaip priverčiame žaidėjus taip smarkiai dirbti be kamuolio. Ir dar patinka, kai kas nors akcentuoja „Barcos“ mokėjimą iš atakos pereiti į gynybą ir atvirkščiai. - Ar futbolas Jums yra menas ar matematika? Jau minėjau, kad „Barcoje“ futbolas – kūryba. Mūsų futbolininkai privalo mokėti interpretuoti. Jie turi mokėti keistis. Negalime jiems pasakyti: „Žaisime gražų futbolą – tu darysi tą, o tu – bėgsi ten“. Mes sakome: „Jeigu atsitiks taip, geriausias sprendimas yra toks... Jeigu jie imsis to, jūs padarykite šitaip“. Tačiau mūsų sudėtyje yra tokie puikūs futbolininkai, jog jie niekada aklai nevykdo trenerių nurodymų, o patys dažnai randa dar geresnių problemos sprendimų būdų. - Tai reiškia, kad mes kalbame apie meną? Mes organizuojame puolimą ir gynybą. Numatome strategiją. Tada, kai Gerardas Pique pasileidžia su kamuoliu link varžovų vartų, žinokite, kad mes jam neliepėme to daryti. Jis tiesiog pajuto, kad tuo momentu toks sprendimas geriausias. Mūsų darbas yra paruošti komandą taip, kad kažkas iš karto užimtų improvizuojančio žaidėjo vietą ar padėtų jam. - O gal tai yra religija? Gal, norint žaisti taip, kaip „Barca“, reikia tikėti J. Guardiola? Atsidavimas yra būtinas. Treneris sugeba perteikti savo mintis ir filosofiją. Kai jis kalba, žaidėjai tiki, kad tai bus geriausias sprendimas, kad jie, vykdydami trenerio nurodymus, taps dar geresniais. Aš esu įsitikinęs, kad vos tik Pepas pajus, kad žaidėjams jo kalbos įkyrėjo ir jie nebetiki jo nurodymais, jis tuoj pat nustos būti „Barcos“ treneriu. Fcbarcelona.lt
Susiję straipsniai:
|
Padarykite pirmuoju
Svetainę į mėgstamiausius
RSS
Naujienos el. paštu