reklama

rekomenduojame


Promoservice.lt
Ryšiai su visuomene

VersloSavaite.lt
Svarbiausios verslo naujienos

Bikko.lv Bikko.ee
Dviračiai ir jų reikmenys internetu Latvijoje ir Estijoje
Aušra Laurinkienė, „Šiaulių naujienos“   
2010 11 16, 17:24
Futbole – Ivanas Rūstusis, gyvenime – atviras ir šiltas Valdas Ivanauskas

Image
Valdas Ivanauskas
Futbolo legenda 44-erių „Šiaulių“ futbolo komandos vyriausiasis treneris Valdas Ivanauskas dėl agresyvaus, karšto žaidimo, įgijo Ivano Rūsčiojo pravardę, tačiau sako gyvenime esąs visiškai kitoks.

 

Jį žino tūkstančiai Lietuvos, Vokietijos ir Austrijos futbolo sirgalių. Prie jo driekėsi eilės gerbėjų, rankose laikiusių dievaičio nuotrauką ir laukusių išsvajotojo autografo.

 

Ryžtingais žingsniais iš vargingo Kauno miesto rajono į futbolo olimpą užkopęs Valdas Ivanauskas neslepia: „Dėmesys – malonus, tačiau aš jau jį turėjau. Man jo nereikia. Gyvenime svarbūs kiti dalykai...“.

reklama

 

Išskirtiniame interviu 44-erių „Šiaulių“ futbolo komandos vyriausiasis treneris, dar šių metų pradžioje išsiskyręs drauge Ugne, „Šiaulių naujienoms“ atskleidė, kad gyvenimas nestovi vietoje,

 

Šalia vieno iš geriausių Lietuvos futbolininkų, buvusio Vokietijos pirmosios bundeslygos „Hamburger“ bei Austrijos „Austria“ komandų žaidėjo ir ilgamečio šalies nacionalinės rinktinės trenerio, yra nuostabi moteris, nepabūgusi Ivano Rūsčiojo etiketės.

 

- Daug kas Jus pristato kaip legendinį Lietuvos futbolo žmogų, vieną iš geriausių šalies futbolininkų. Ką Jums reiškia šie epitetai?

 

Lietuvoje futbolininkų ar krepšininkų pripažinimas – tik epitetai. Mano pripažinimas Austrijoje ar Vokietijoje – dešimt kartų didesnis.

 

Tuo įsitikinau dar kartą, kai šį rudenį buvau nuvykęs į savo buvusį klubą – „Hamburger SV”, kur dalyvavau ten vykusiame labdaros renginyje, žaidžiau draugiškose rungtynėse tarp Vokietijos ir Hamburgo futbolo žvaigždžių. Ten žmonės gyvena futbolu.

 

Krepšininkais ar senosios kartos futbolininkais tokia maža valstybė kaip Lietuva turi didžiuotis, tačiau to nėra.

 

Nedaug Lietuvoje yra legendų, kad būtų galima taip lengvai jas užmiršti... Malonu, kad mane prisimena šiuos epitetus vis vartojanti žiniasklaida. Dėmesys – malonus, tačiau aš jau jį turėjau. Man jo nebereikia...

 

- Ar vaikystėje, vos tik pradėjęs žengti pirmuosius žingsnius futbolo pasaulyje, svajojote, kad tapsite žinomu šios sporto šakos atstovu?

 

- To siekti pradėjau nuo kokių keturiolikos metų, nes pajutau, kad turiu gyslelę ir duomenis, kurie gali padėti kažko pasiekti. Buvo visko – ir džiaugsmo, ir skaudžių nesėkmių, bet kryptingai siekiau tikslo ir man pavyko.

 

- Valdas Ivanauskas vaikystėje buvo...

 

- ... užsispyręs, darbštus ir judrus vaikas. Sakote išdykėlis? (juokiasi) Nepasakyčiau, nes tėvai ir pirmasis treneris griežtai prižiūrėjo, spaudė, kad derinčiau mokslą ir futbolą. Taip, buvau labai judrus, tačiau nepadykęs. Mokykloje gerai mokiausi, stengiausi.  

 

- Viename interviu sakėte, kad būtumėte puikus krepšininkas. Ar aktyviai sekate šio sporto naujienas? Kurį klubą palaikote? O gal ir pats pamėtote kamuolį į krepšinį?

 

Taip, krepšinį kartais žaidžiu ir dabar. Mėgstu šį žaidimą. Tuo metu buvo dvi religijos. Legendinė „Žalgirio“ komanda mus palaikydavo vasarą, mes ją – žiemą. Visi esame vieno kraujo. Tai, kad būčiau buvęs puikus krepšininkas, galiu pakartoti ir dabar.

 

Dar kyla klausimas ar krepšinyje nebūčiau pasiekęs daugiau, nei pasiekiau futbole. Tačiau nesigailiu dėl savo pasirinkimo, kai žaidžiau užsienyje, pajutau, kad futbolas pasaulyje yra sporto šaka numeris vienas.

 

Ar palaikau kokį šalies krepšinio klubą? Ne. Žiūriu rungtynes tarp „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto”, tačiau sergu už Lietuvos krepšinio rinktinę. Šiuolaikinis žaidimas paskutiniame čempionate – nerealus. Net trūkstu žodžių pasakyti savo susižavėjimui.

 

- Sulaukiate didelio futbolo mylėtojų dėmesio? Pamenate pirmąjį autografą gerbėjui?

 

- Jeigu neklystu, tai buvo 1984 metais Maskvoje per Europos krepšinio čempionatą. Tąkart sužaidžiau efektingai, su jaunių rinktine tapau Europos vicečempionu ir tuomet prasidėjo didysis pakilimas mano karjeroje. Nepamenu, ką tada jutau ir kam pasirašiau. Tuo metu pripažinimo nevertinau. Tą supratau tik vėliau.

 

Autografų išdalinau be galo daug. Užsienyje buvo privalomos vadinamos „autogramų valandos”. Per mėnesį duodavo po penkis ar dešimt tūkstančių nuotraukų, ant kurių reikėjo pasirašyti. Prieidavo gerbėjai, gerbėjos. Autografai užsienyje, kitaip nei mūsų šalyje, – labai vertinami. Tą patyriau ir dabar Hamburge (Vokietija). Nors praėjo dvidešimt metų nuo to laiko, kai ten buvau, žmonės stojo į eilę ir laukė, kol pasirašysiu.

 

Ten mane prisimena ir garbaus amžiaus futbolo gerbėjai, ir jaunimas. Čia, „Šiauliuose”, taip pat priėjo keli gerbėjai, paprašė, kad pasirašyčiau knygoje. Pamenu, po rungtynių su „Žalgiriu”, kai jau ėjau iš aikštės, iš tribūnų garbaus amžiaus vyriškis paprašė autografo. Tuomet užplūdo labai malonus jausmas.

 

- Futbole dėl agresyvaus, karšto žaidimo įgijote Ivano Rūsčiojo pravardę. Ar tokia pravardė jums tinka ir tuomet, kai esate namie? Ar už aikštės ribų esate visiškai kitoks žmogus? O gal ši etiketė Jums nebetinka?

 

- Aikštėje taip, ši pravardė man tinka, tačiau gyvenime esu kitoks. Jeigu kažkas netenkina, būna visko, tačiau tokio žiauraus veido, koks būna futbolo aikštėje, nemato daugiau niekas (juokiasi).

 

- Garsėjote ne tik puikiu žaidimu, bet ir pašėlusiu gyvenimo būdu.

 

Tais tarybiniais laikas ištverti devynių mėnesių įtampą buvo sunku. Galima sakyti – praktiškai neįmanoma. Be to, ilgai buvau vienas (šypsosi). Buvo visko – ir didelių, ir įdomių įvykių. Prisiminimais negyvenu, bet kad nebuvau šventas – faktas.

 

Tuometiniai treneriai toleravo mano išsišokimus ir nuodėmes, nes žinojo, kad uždraudus taip elgtis, bus dar blogiau. Žinoma, jeigu būčiau nerodęs rezultatų, būtų kilę problemų. Tačiau strategus mano žaidimas džiugino, o aš nekenkiau nei komandai, nei jos įvaizdžiui. Tiesiog toks jau esu – linksmas, draugiškas, mėgdavau draugų kompanijas...

 

- Dabar esate kitoks?

 

- Taip. Trenerio duona priverčia pasitempti. Kai esi pavyzdys komandos žaidėjams, kitaip būti ir negali. Žinoma, po gerų ar blogų rungtynių būna sunku suvaldyti emocijas.

 

- Praskleiskite asmeninio gyvenimo šydą. Ne paslaptis, kad Jūsų su žmona keliai išsiskyrė, o gyvenime atsirado mergina, vardu Ugnė. Ar esate vis dar kartu?

 

- (Šypteli). Ne, su Ugne kartu praleidome penkerius normalaus gyvenimo metus, tačiau viskas baigėsi prieš kokius metus. Kiekvienas nuėjome savais keliais ir vienas kitam neturime jokių pretenzijų. Tai buvo gražūs metai ir tiek.

 

- Valdo Ivanausko gyvenime yra nauja moteris?

 

- Taip. Jos vardas yra Laima. Ji – labai nuostabi moteris iš Kauno. Mano gyvenimo draugė nuo futbolo yra labai toli, tačiau nuolat stebi rungtynes Šiauliuose, lydi išvykose, palaiko mano vadovaujamą komandą. Pamačiusi, kad rezultatas manęs netenkina, kuo skubiau padeda tai pamiršti.

 

- Bendraujate su buvusia žmona?

 

- Taip, tačiau tai – dalykinis dviejų suaugusių žmonių, kažkada buvusių kartu, bendravimas iš būtinybės. Buvusi žmona gyvena Šiaurės Vokietijoje, dukra – Miunchene.

 

- Jūsų dukra prieš kelerius metus dalyvavo populiariame Vokietijos muzikiniame realybės šou „Popstars”. Kaip jai sekėsi ir ar vis dar siekia popžvaigždės karjeros? O gal svajonė jau tapo realybe?

 

„Popstars” tikslas buvo suburti merginų grupę, kuri sugebėtų įsitvirtinti rinkoje. Visas etapas truko net aštuonis mėnesius įvairiausiuose Vokietijos miestuose. Jai teko išeiti iš mokyklos, nes svajonė tapti dainininke užgožė mokslus.

 

Iš trijų tūkstančių merginų, dalyvavusių atrankoje, mano dukra Patricija pateko tarp dvylikos geriausiųjų, kurios jau įsikėlė į vadinamuosius popgrupės namus Miuncheno vilų kvartale. Šiame name dalyvės pačios tvarkėsi, gamino valgį, repetavo, mokėsi judėti scenoje. Vėliau Patricija tapo ir finalo, vykusio Amsterdame (Olandija) dalyve.

 

Manau, kad ji buvo verta nugalėtojos vardo, tačiau liko antra ir į grupę nepateko. Kai pasibaigus projektui kalbėjau su prodiuseriais, jie pritarė mano nuomonei ir kartojo, kad tai Patricija Ivanauskas (tokia merginos pavardė, - aut. past.) turėjo nugalėti. Tačiau pati suprantate, kaip ten viskas vyksta.

 

Šiek tiek jaučiuosi kaltas, kad per tuos aštuonis mėnesius neatvykau stebėti kitų atrankos etapų ir pasirodžiau tik finale. Vokietijoje mane visi žino, galbūt, jei būčiau pasirodęs anksčiau, mano pripažinimas ir įtaka būtų padėję dukrai tapti nugalėtoja... Deja, laimėjo tie, kurie turėjo didesnę įtaką visais atžvilgiais.

 

- Dukra nenusivylė pop pasauliu?

 

Tuo metu jai buvo labai skaudu. Jei ji būtų buvusi silpnesnė už nugalėtoją, būtų lengviau susitaikiusi su pralaimėjimu. Tačiau ir ji pati žinojo tą patį, ką ir visa Vokietija. Į grupę turėjo patekti būtent ji...

 

Jos dainininkės karjera tuo ir pasibaigė. Patricija baigė mokyklą ir su labai aukštais balais įstojo į vienintelę muzikos akademiją Vokietijoje bei dabar gyvena Miunchene. Aš ja labai didžiuojuosi. Po kelių metų ji nuspręs, kuo nori tapti – dainininke ar prodiusere. Bet kad tai bus susiję su muzika – nėra jokių abejonių.

 

- Su Patricija palaikote glaudžius ryšius?

 

Po mėnesio jai sueis devyniolika metų. Aplinkybės neleidžia daug laiko praleisti greta. Nors, savaime suprantama, to labai norėtųsi. Tas atstumas mus atitolino. Labai skaudu... (pauzė). Bet yra kaip yra... Ji – jau didelė mergaitė.

 

Nebe ta mažytė Patricija, kokia buvo anksčiau. Nebėra ir tokio glaudaus bendravimo. Ją supa kitas žmonių ratas, mama gyvena toje pačioje šalyje, tad dukra artimesnė su mano buvusia žmona. Kaip bebūtų, manau, kad tai – tik laiko klausimas... 

 

 - Vokietijos žurnalistai įsitikinę, kad kovotojos charakterį jūsų dukra paveldėjo iš savo tėvo. Jūs manote taip pat?

 

- (Šypsodamasis linkteli). Taip, tą pastebėjau. Ji labai panaši į mane. Galbūt vaikystėje ji matė, kaip tėtis uoliai siekia užsibrėžto tikslo, kaip sunkiai dirba, perėmė mano charakterį. Tikiuosi, kad ji pasieks savo svajonių išsipildymo. Iš mano pusės ji turi visokeriopą paramą. Ji tai žino.

 

- Gal jau turite ir kokį rimtą pretendentą į žento titulą?

 

- Kai dabar buvau Hamburge, ten buvo atvykusi ir Patricija, tačiau, kaip jau minėjau, mūsų bendravimas nėra toks artimas, kaip jos ir mamos. Ji tokių dalykų nesipasakoja, užsivėrė. Jos draugus matau tik nuotraukose. Neslėpsiu, tikrai nežinau, ar Patricija turi vaikiną... Skaudu...

 

- Apibūdinkite save trimis žodžiais.

 

- Punktualus, sąžiningai griežtas ir draugiškas.

 

- Be rūkymo turite dar kokių žalingų įpročių?

 

- Ne. Nesu nei azartinių lošimų, nei alkoholinių gėrimų mėgėjas.

 

- Ar yra savybių, kurių norėtumėte atsikratyti?

 

- Esu per daug atviras. Ypač šiais laikais, tačiau tai labai sunku pakeisti. Jeigu aš bendrauju su žmogumi, aš turiu jam kažką pasakyti. Taip, kiekvienas gali meluoti, bet aš to nemoku. Toks jau esu žmogus. Norėčiau būti truputį daugiau užsidaręs savyje.

 

- Gultumėtės po plastinės chirurgijos skalpeliu?

 

- O kam? (Juokiasi). Nosis du kartus lūžo, darytos operacijos. Nemanau, kad man reikia ką nors tobulinti. Kalbant apie plastinę chirurgiją, aš esu už tai, kad moterys tobulina savo kūną ar kovoja su laiko tėkme veide. Jeigu jos turi kokių kompleksų, kam su tuo gyventi? Mano nuomone, vyrams to nereikia. Gal esu senų pažiūrų, tačiau vyras negali būti gražus. Jis gali būti patrauklus. Jeigu vyras turi kokių rimtų problemų, kurios akivaizdžiai matomos, tuomet sutinku, tačiau dėl grožio darytis operaciją? Man tai nepriimtina.

 

- Be ko negalėtumėte gyventi?

 

- Be savo moters (juokiasi).

 

- Dėl ko gyvenime labiausiai gailitės? Ir kuo – didžiuojatės?

 

- Didžiuojuosi, kad prarasta vaikystė, o ji tokia ir buvo, nenuėjo veltui. Labai tuo didžiuojuosi. Ko gailiuosi? Nieko. Yra visokių gyvenimo niuansų, tačiau konkrečiai įvardyti negalėčiau.

 

- Ką legendinis futbolo žmogus veikia laisvalaikiu?

 

- Atvirai? Savaitgaliais laukia, kol iš Kauno atvyks draugė Laima (juokiasi).

 

- Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?

 

Vis dar dirbantį tą patį darbą. Vienintelis dalykas, ko negaliu pasakyti, kokioje šalyje gyvensiu. Taip, norisi kada nors apsistoti vienoje vietoje, tačiau tam turi būti rimta priežastis. Mačiau daug šalių, futbolo pasaulio klubų ir kaskart atrandu ką nors naujo, pildau patirties „kraitį”. Man to norisi. Aš negaliu būti vienoje vietoje.

 

Nebent jaučiu, kad tai yra ta komanda, su kuria galiu kažko pasiekti. O šiaip esu keliautojas. Man kiekviena šalis yra miela. Labai lengvai prisitaikau, esu komunikabilus. Galbūt todėl, kad anksti palikau namus ir vienas iš pirmųjų pamačiau užsienį.

 

- Ką, baigiantis futbolo sezonui, norėtumėte pasakyti šalies ir „Šiaulių“ futbolo gerbėjams?

 

- Šalies futbolo sirgaliams? Kad nenusiviltų rinktinės žaidimu. Komanda – jaunatviška. Reikia tikėti. Kas galėjo pasakyti, kad Latvija 2004 metais išeis į Europos čempionatą? Futbole gali būti visko. Tiesiog tikėkite ir išlikite optimistais.

 

„Šiaulių” klubo gerbėjams noriu padėkoti už palaikymą. Manau, kad pateisinome jūsų viltis ir suteikėme daug gerų emocijų. „Šiaulių” sirgaliai, esate šaunuoliai. Visada tokie išlikite.

 

- Futbolas – tai...

 

- ...darbas, kuris teikia malonumą. To nejaučiant futbole sunku kažką pasiekti. Žinoma, į darbą jauniems žaidėjams reikia žiūrėti profesionalų akimis. Juk už žaidimą jie gauna pinigus, išlaiko šeimas. 

 

- Šiauliuose gyvenate jau ketvirtą mėnesį. Kaip jaučiatės Saulės mieste?

 

- Čia gyventi sąlygos man sudarytos idealios. Žmonės, komanda, sirgaliai – viskas tiesiog puiku. Galiu pasakyti, kad ir anksčiau čia turėjau daug draugų. Vėliau kiek atitolome, nes buvau išvykęs...

 

- Pristatydamas savo autobiografinę knygą sakėte, kad futbolo lygis Lietuvoje nėra toks, kad būtų galima pragyventi. Galima sakyti, kad trenerio duona – skalsi?

 

Taip. Tai galiu tik patvirtinti. Šiais laikais apskritai bet koks darbas yra svarbus, o trenerio duona – labai slidi, priklausanti nuo rezultatų. Kiekvienas treneris turi viziją ir, jeigu kryptingai siekia jos virsmo realybe, rezultatai džiugina.

 

Lietuvoje, o ir bet kurioje pasaulio šalyje trenerio darbas yra labai žiaurus, bet tam turi nusiteikti. Man tai – ne naujiena. Kai kuriuose klubuose patyriau ir labai efektingų momentų ir skaudžių pralaimėjimų, tačiau nelieka nieko kito, kaip tik su tuo susitaikyti.

 

- Ne kartą esate pabrėžęs, kad disciplina – vienas iš svarbiausių dalykų, siekiant užsibrėžtų tikslų. Ar iš savo auklėtinių neišgirstate replikų, kad ir pats jaunystėje nebuvote vienas iš paklusniausių futbolininkų?

 

Teisybė, nebuvau (juokiasi). Visi tai žino ir girdėjo iš vyresnių žmonių, tačiau laikai keičiasi. Nenoriu net prisiminti, kaip buvo. Tų laikmečių negalima net lyginti. Anksčiau mes galėdavome kažką sau leisti, bet aikštėje atiduodavome save iki paskutinio prakaito ir emocijų lašo.

 

Dabar kai kurie žaidėjai, norėdami laisvalaikiu pasilinksminti, pamiršta, kad futbole reikia visiško atsidavimo ir jėgos.

 

Kalbant apie discipliną, taip. Ji mano darbe su žaidėjais – labai svarbi, tačiau aš jaučiu žaidėjus. Kartais galima ir atleisti už „nuodėmes“, jeigu žinai, kad per treniruotes ar varžybas dėl to nebus jokių problemų – žaidėjas savo darbą padarys nuo pradžios iki galo.

 

Kitu atveju, nukentėjus rezultatams, kyla dideli nemalonumai. Visi puikiai žino, kad yra tam tikros taisyklės – devyni mėnesiai, kurių metu jie privalo atsiduoti futbolui. Žinoma, žmogus negali būti robotas, tai suprantama. Vaikinai nori gyventi, jie – jauni. Aš tai suprantu, bet svarbiausia – darbo rezultatai aikštėje.

 

- Ko tikėjotės atvykdamas dirbti į „Šiaulių” klubą? Tai, ką čia radote, pateisino jūsų lūkesčius?

 

Pirmi darbo mėnesiai čia buvo sunkūs, tačiau žaidėjai, mano nuostabai, labai greitai suprato, ko iš jų tikiuosi. Galiu pasakyti, kad komandoje tvyro puiki atmosfera. Auklėtiniai paskutiniu metu aikštėje vykdo visus nurodymus.

 

Deivis Kančelskis atliko labai didelį darbą suburdamas komandą, tačiau žaidėjai buvo patenkinti tuo, ką turi, ir tai šiek tiek trukdė šį sezoną. Kiekvienas futbolininkas turi turėti kažkokį tikslą.

 

Negali stovėti vietoje. Komandai prieš sezoną iškelto tikslo, užimti ketvirtąją A lygos vietą, mes neįvykdėme, tačiau esu labai patenkintas tuo, ką pasiekėme: subūrėme gerą kolektyvą, prasibrovėme į Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės pusfinalį ir į Baltijos futbolo lygos kitą etapą, kur teks žaisti su Estijos vicečempionais - „Levadia” futbolininkais.

 

- Lietuvos futbolą ne kartą sukrėtė įvairūs skandalai. Kai kurių klubų vadovai sako, kad A lyga neatitinka sportinio principo. O kaip yra jūsų akimis?

 

Aš suprantu, ką turite omenyje. Šiuo klausimu turiu savo nuomonę, tačiau jos niekada neišsakysiu. Galiu pasakyti viena – labai liūdina, kad kasmet krinta pačios lygos lygis. Atrodo, kad dedamos didelės pastangos, mažesniuose miesteliuose atsiranda aikštės, futbolui sudaromos vis geresnės sąlygos, tačiau futbolas eina žemyn...

 

Iš minimalių finansinių galimybių galima sudaryti konkurenciją, kurios dabar labai trūksta. Reikia, kad jauni žaidėjai tobulėtų, sektų užsieniečių jiems rodomu pavyzdžiu.

 

- Esate apkeliavęs daugelį pasaulio šalių ir kamuolį spardęs užsienio stadionuose. Manote, kad mūsų šalis kada pasieks tokį lygį, kokį matėte svetur?

 

- Realybės mažai... Nėra kvalifikuotų specialistų. Ypač – vaikų, jaunių futbole. Žmonės, patenkinti savo darbo vieta, per ilgai joje užsisėdi. Nenoriu kritikuoti kolegų, tačiau matau, kad jiems to užtenka. Kiekvienam aišku, kad vaikams tai trukdo tobulėti, nes jiems reikalingos naujovės, kurių nesimato jau kokius penkerius metus. Kol nebus postūmio šioje vietoje, duobėje liksime dar ilgam.

 

- Ar „Šiaulius” treniruoti planuojate ir kitą sezoną?

 

Sekmadienį mūsų laukia paskutinės sezono rungtynės, antradienį – atsisveikinimo vakaras su komanda, sezono uždarymas. Kitą savaitę sudėsime visus taškus ant „i”. Sezoną užbaigėme labai skambiu akordu, rezultatai tenkina, o kaip bus toliau – matysime.

 

Turbūt suprantate, kad yra ir kiti pasiūlymai, o man reikia pasirinkti vietą, kurioje galėsiu dar labiau tobulėti. Manau, kad šią komandą dar pastiprinus keliais žaidėjais, būtų galima sieki aukštesnių tikslų. Kitą savaitę klubo vadovams pateiksiu savo nuomonę ir tada jau viskas bus aišku (šypteli).

 

„Šiaulių naujienos“

 



Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Neburnok
Apsaugos kodas:* Code

Susiję straipsniai:

 
< Ankstesnis   Kitas >

reklama

reklama

reklama