 Vilma Rimšaitė Save saldumynų eksperte vadinanti žymiausia Lietuvos mažųjų dviračių kroso BMX sportininkė Vilma Rimšaitė, norėdama išvengti su šaltuoju metų sezonu neretai atkeliaujančios depresijos, nusprendė susirasti darbą ir nukeliavo tiesiai į saldainių fabriką.
Sportininkė „Šiaulių naujienoms” atskleidė, kad jau keliaudama į pokalbį dėl darbo, užuodė svaiginančiai malonų saldumo kvapą, įsivaizdavo iš gigantiškų metalo mašinų išplaukiančius mažyčius, tobulai suderinto skonio stebuklus... Tačiau realybė nė iš tolo neatitiko tarptautinės kategorijos sporto meistrės ir daugkartinės tarptautinių varžybų prizininkės lūkesčių – pradėjus dirbti išsiderino mityba, dingo gera nuotaika, apėmė apatiškumas ir stresas. Bet apie viską – nuo pradžių... Dižiausias kelionių malonumas – nauji skoniai Ne paslaptis, kad sportuodama Vilma Rimšaite apkeliavo kone visą pasaulį. Dažniausiai keliaujantys žmonės mėgaujasi neįprasta gamta, miestais, statiniais, patirtais nuotykiais. Dauguma... Tik ne mūsų pašnekovė: „Kiek nedrąsu prisipažinti, bet atskleisiu vieną iš didžiausių savo kelionių malonumų – naujų, dar niekada nematytų ir neragautų saldumynų skonis, - „Šiaulių naujienoms” atvirauja mergina. - Tikrai, kiekvieną šalį man lengviausia įvertinti ir apibūdinti pagal tai, kokius saldumynus ten ragavau, koks jų skonis, specifika, kas skaniausia ir ką labiausiai verta paragauti. Pavyzdžiui, jei kada būsit Argentinoje, jūs tiesiog privalote paragauti „Havanna Alfajores“ pyragaičių. Lankydamiesi Jungtinėse Amerikos Valstijose, turėtumėte paskanauti „Hershey's Reese's” šokoladinių saldainiųm o Pietų Afrikoje - „Black Cat“ batonėlių su žemės riešutais ir nuga (konditerijos gaminys iš riešutų masės su cukrumi, - aut. past.). Jei kada viešėsite Prancūzijoje, rekomenduoju rankų darbo stebuklingus saldainius. Nors keletą, kad ir kokie brangūs jie būtų“. Merginos teigimu, Kinijoje, Pietų Korėjoje ir šiaip Rytų šalyse saldainiai - neskanūs, o apie Europoje gaminamus šokoladus ir šiaip daugelis smaližių neprastai nusimano. „Vieta, kurioje norėčiau ir, svarbiausia, - turėčiau dirbti” Vilma Rimšaitė juokiasi, kad būdama tokia didelė saldumynų mėgėja, nė nedvejodama nusprendė, kad saldainių fabrikas yra būtent ta vieta, kurioje norėtų ir, svarbiausia, - turėtų dirbti. „Aš jau užuodžiau tą svaiginančiai malonų saldumo kvapą, įsivaizdavau iš gigantiškų metalo mašinų išplaukiančius mažyčius, tobulai suderinto skonio stebuklus, tas kerinčias ir apetitą žadinančias spalvas... Džiaugiausi kaip mažas vaikas, kai nupėdinusi į fabriko direktoriaus kabinetą, po trumpo, bet malonaus pokalbio sužinojau, jog man jau paskirtas darbo laikas ir data! Juk tai - pirmasis mano darbas gyvenime ir ne bet kur, o šokolado fabrike!” - šypsojosi sportininkė. Ji pridūrė, kad nerūpėjo nė tai, jog darbas – pats paprasčiausias ir neatitinkantis jos įgyto išsilavinimo: „Turėsiu lankstyti šventinių dovanėlių pakuotes... Tačiau darbo ieškojau vos keletui mėnesių, o ir vienas kitas litas tikrai nepamaišys”, - prieš pirmąją darbo dieną taip save ramino Vilma Rimšaitė. Realybė visiškai neatitiko rožinių svajonių Tačiau jau pirmą darbo dieną džiaugsmas atlėgo: „Prieš pradėdama dirbti buvau suplanavusi, kad šeštą ryto eisiu į darbą, o po pietų turėsiu pakankamai laiko treniruotėms, bet realybė pasirodė visiškai kitokia. Atsikėlus penktą ryto ir dirbus iki trijų popiet, grįžus nebesinorėjo nieko kito, tik griūti į lovą ir miegoti! Apie ėjimą į treniruotes net nekalbu... Išsiderino mano mityba, dingo gera nuotaika, prasidėjo apatiškumas ir stresas. Taip, mano kūnas buvo sukrėstas ir pasimetęs! Jis nebegalėjo gauti tiek poilsio, kiek buvo pratęs ar kiek jam reikėjo; jis nebegalėjo gauti maisto įprastu laiku ar tada, kai jis buvo alkanas; jis nebegalėjo sustoti dirbti, kai to nebenorėjo ir panašiai...” Vilma Rimšaitė neslepia, kad jai buvo sunku prisitaikyti prie įvairių draudimų ir taisyklių: „Kokių? Pavyzdžiui, visada ir visur vaikščioti tik su ant veido užsidėta kauke, nuolat dezinfekuoti rankas ir į darbo vietą nesinešti jokių asmeninių daiktų. Net muzikos negalima klausytis... Žodžiu, kelių darbo dienų man užteko, kad pradėčiau galvoti apie darbo sutarties pabaigą. Žemai lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie saldainių fabrike dirba metų metus! Nes čia dirbantis žmogus turi būti be galo tvirta asmenybė ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Bet suprantu, kad toks griežtumas ir tokia tvarka yra būtina aukšto lygio vadyboje bei įmonėje”. Siekia „lankstymo rekordų” Mažųjų dviračių trasoje dienas nuo pat mažens leidusi sportininkė šypteli: „Per daug skundžiuosi? Gerai, pereisiu prie kitų įspūdžių. Kaip jau minėjau, lankstau dovanėles artėjančių švenčių proga. Pats darbas nėra labai sunkus – nereikia nei sunkių puodų kilnoti, nei prikrautų dėžių nešioti, taip pat ir kojos sėdint nepavargsta. Visa esmė slypi pirštų miklume. Kuo sparčiau lankstysi – tuo daugiau uždirbsi. Rankdarbiai ir šiaip visokie panašūs dalykai nuo mažų dienų mane traukė ir sekėsi, tai ko gero ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nuo pat pirmos darbo dienos jaučiuosi „savo rogėse”. O gal todėl, kad aš imli naujovėms ir greitai mokausi?” - juokdamasi klausia pašnekovė. Dabar, kai sportininkė saldainių fabrike dirba jau keletą savaičių, mergina tikina dėžutes sulankstanti greičiau negu kai kurios fabriko senbuvės: „Net meistrė netikėjo mano lankstymo gebėjimais! Įtarė, kad sukčiauju. Pripažinsiu, tai truputį skaudino ir žeidė, nes dora ir sąžiningumas mano vertybių skalėje užima pirmąją vietą. Tiesa, kartu tai buvo didelis komplimentas, dar labiau skatinantis greičiau dirbti ir siekti naujų „lankstymo rekordų”, - juokiasi Vilma Rimšaitė. „Valgyti saldainius – griežtai draudžiama. Ir ačiū Dievui” „Klausiate, o kaip su saldumynų ragavimu ir skanavimu? Fabrike valgyti saldainius griežtai draudžiama. Ir ačiū Dievui. Nežinau, ar galėčiau atsispirti tam kerinčiam, ką tik pagamintam neįtikėtino skonio šokoladiniam saldainiui! Iš kur aš tai žinau? Ne paslaptis, kad pokalbiai apie saldainius yra dažna pašnekesių tema. Man visada įdomu, kas naujo gaminama, kas dedama į vidų, kokios naujovės taikomos, kokie saldainiai gaminami šiuo metu ir panašiai. „Surinkusi” visą šią informaciją, eidama namo dažnai sustoju prie firminės fabriko parduotuvėlės ir nusiperku po keletą naujausių bei šviežiausių saldainių”. Nauda iš to, pasak Vilmos Rimšaitės, didžiulė: „Sužinau apie gamyklos produkcijos ir asortimento pasiūlą, kaskart patiriu vis naujų pojūčių ragaudama naujai sukurtus, dar neatrasto skonio saldainius. Beje, didžiausias atradimas – džiovintos slyvos šokolade! Dievinu jas! O tas saldainių šviežumas! Tik dirbdama saldainių fabrike aš supratau, koks svarbus yra saldainių šviežumas ir koks neapsakomai tenkinantis yra šviežiausių saldainių skonis! Nesuprantu, kaip anksčiau galėjau mėgautis saldainiais, kurių galiojimo terminas artėjo prie pabaigos”, - nuostabos neslėpė sportininkė. „Šiaulių naujienos“
Susiję straipsniai:
|
Padarykite pirmuoju
Svetainę į mėgstamiausius
RSS
Naujienos el. paštu